The OtherSide - Lithuanian Gothic Page


 Straipsniai
Main » Articles » Muzika » Interviu

Aurelijus Sirgedas: Muzika alternatyviam žmogui


„Siela“ yra viena tų grupių, kuri nenutilo, nepaseno, tačiau kartais sunkiai identifikuojama, priskiriama vienai krypčiai, nors atlikėjai neabejotinai yra gotikinio roko pradininkai ir propaguotojai Lietuvoje. Jau 18 metų gyvuojanti grupė išleido ne vieną albumą. Prieš dvejus metus po ilgos pertraukos pasirodęs albumas „Dali“ nustebino stipriu gotikinio roko ir šiuolaikinės elektronikos lydiniu. Po šio albumo išleidimo „Siela“ vėl grįžo prie roko energijos. Į sceną grupė grįžta su sodriu gitariniu maištingumu, stipriai „sukaltais“ roko kūriniais, kurių skambesys linksta net prie pankroko.

Beje, lapkričio 20 d. Vilniuje, klube „Tamsta“, vyks naujo grupės „Siela“ albumo „Euforija“ pristatymas, kur klausytojai išgirs ne tik naujausias dainas iš šio albumo, bet ir  senų grupės kūrinių.

„Sielos“ lyderį ir įkūrėją, dainų žodžių bei muzikos autorių, taip pat yra garso režisierių, prodiuserį, alternatyvios muzikos apdovanojimų „Už nuopelnus scenai“ (2005 m.) laimėtoją Aurelijų Sirgedą kalbina Akvilė Žilionytė


Įdomu kalbėti apie „Sielos“ istoriją žiūrint iš laiko perspektyvos: kokia situacija Lietuvos alternatyvios muzikos scenoje buvo tuomet, kai pradėjote groti?

Tiek pop, tiek metalo grupių buvo labai mažai. Tačiau tai ir nebuvo taip stipriai klasifikuojama, tiesiog vienos grupės buvo žinomesnės, kitos – mažiau žinomos. Mes pradėjome muzikuoti apie 1989 metus, ir tada dauguma grupių grojo gyvai. Dabar yra labai daug grupių, daug atšakų, daug galimybių muzikantams, todėl, matyt, daug didesnės ir klasifikacijos. Nežinau, ar mes buvome alternatyva. Tiesiog nebuvo priežasties būti alternatyva. Mes grojom tam, kad kas nors išgirstų tai, ką norim pasakyti savo dainomis. Neturėjome tikslo užsidirbti pinigų ar išpopuliarėti, norėjom, kad mūsų idėjas išgirstų kuo daugiau žmonių. Dabar viskas virto popsu, alternatyva, formatais, pinigais, „topais“... Seniau nebuvo tokios muzikos industrijos, leidybinių firmų. Viskas vystytis pradėjo vėliau.

Ar šiandien palanki situacija, atmosfera alternatyvios muzikos muzikantams?

Palanki tiems, kurie sugeba išlikdami savimi kurti kokybišką, išliekamąją vertę turinčią muziką. Šiemet pastebėjau, jog ir „Radiocentras“ pagaliau pradėjo reformuoti savo pažiūras, groja Jurgą, „Skylę“, Alinos Orlovos dainas – taigi atmosfera tampa palankesnė. Žinoma, radijo stotys groja visą kratinį įvairių stilių, tame kratinyje pasitaiko ir alternatyvos. Kad alternatyvi muzika rastų kelią, ji turi būti populiari, profesionaliai pateikta. Jeigu grosi rūsy ir sakysi, kad aš taip groju, grosiu ir niekas nepaaiškins man, kaip turiu groti, tokiu atveju ir grosi tik sau. Reikia atsižvelgti į klausytoją  tiek kuriant, tiek vėliau atliekant, įrašinėjant.

Iš kur atsirado gotikos mada?

1992-1993 m. buvo judėjimas, pradėjome domėtis, kas vyksta užsienyje, susirašinėti su Europos gotikinėmis grupėmis ir leidėjais. Pradėjom truputėlį suprasti, kas ten vyksta, kas dedasi toje scenoje, keitėmės įrašais.

Įrašai iš rankų į rankas ėjo ir Lietuvoje –  tuo metu, kai įrašinėjome albumą „Juoda opiumo žemė”, A. Mamontovas įrašinėjo albumą „Vandenyje” – mes susitikome studijoje ir apsikeitėme įrašais. Aš jam įrašiau kažkokios muzikos ir jis man įrašė tai, ką tuo metu klausė, kuo domėjosi – atrodo, ten buvo grupės „The Mission“, „The Sisters of Mercy“.

1994 metais jau įrašėme visiškai gotikinį albumą „Už regėjimo lauko“. Gotika mus „užkabino“ ir tiesiog ėjom su ja. Nors iš pradžių kur kas didesnę įtaką mums darė tokios grupės kaip „Kino“, „Alisa“, „Nautilus pompilius“.

Laikui bėgant „Sielos“ stilius transformuojasi, nes keičiasi sudėtis, laikas irgi nestovi vietoje, todėl negali visada groti taip pat. Kiekvienas naujas žmogus į grupę įneša savo požiūrį į muziką, tad grupė ir jos kuriama muzika – tai visų jos narių bendras darbas.

Kaip jūsų kolektyvas bei muzika tuo metu atrodė Vakarų gotikinėje kultūroje?

Manau, kad gerai atrodėme. Mes grojome gyvai ir gana kokybiškai įrašinėjome gerose Lietuvos studijose. Žinoma, prilygti vakariečiams sunku – ten, kur Lietuvoje gera studija, užsienyje tik vidutinio lygio.

Vakarų gotikinėje kultūroje mums netrukdė ir kalbos barjeras – koncertuojant septyniasdešimt procentų repertuaro atlikdavome lietuviškai. Pati muzika kuria magiją, tūkstantis ir dar daugiau klausytojų įvairiuose festivaliuose nesuprato lietuviškai atliekamų dainų, bet jie klausė mūsų ir jautėmės labai gerai priimami.

Ką žmogus, apsirengęs juodai, ryškiai išsidažęs, susiveržęs „istoriniais” korsetais, sako savo įvaizdžiu? Ar iš vis ką sako?

Juodi rūbai yra tiesiog tos scenos spalva, ir ne tik gotikinės muzikos scenos. Pavyzdžiui „Bix’ai“ taip pat grodavo apsivilkę vien juodai. Arba „Kino“ – jie irgi buvo juodi. Juoda spalva savaip alternatyvi visokiems blizgučiams, ryškiems apdarams.

Ar grupės pavadinimas kažkaip siejasi su tikėjimu?

Kai sugalvojau pavadinimą, niekaip to nesiejau su tikėjimu. Tai tiesiog skambus, gražus žodis, kurį lengva skanduoti per koncertus ir kuris kažką pasako. Dainų tekstai turi sąsajų su pavadinimu – jie, kaip ir siela, nėra konkretūs, apibrėžti, jie skraido ore ir ore juos reikia „pasigauti“. Pavadinimą galima traktuoti įvairiai - čia jo ir privalumas.

Grojate stilistiškai nevienalytę muziką. Kokiam stiliui patys prisiskiriate?

Per aštuoniolika metų keičiasi laikas ir pats žmogus, kaip žmogus pasikeičia nuo gimimo iki aštuoniolikto gimtadienio – ką jis dainuoja penkerių metų ir ką penkiolikos – yra skirtumas.

Jeigu šnekėtumėme apie aštuoniolika mėnesių ir jei kas mėnesį ar kas du keistųsi stilistika, sakytum, jog žmogus psichiškai nestabilus. Bet per aštuoniolika metų natūrali kaita yra neišvengiama. Juk kūrybai įtaką daro ir laikmetis, ir ekonominė padėtis, ir grupės sudėtis, ir tavo paties gyvenimas, aplinka. Viskas keičiasi. Nuo pirmos grupės sudėties pasikeitė daug muzikantų – pasikeitus vienam muzikantui, pasikeičia ir pati stilistika. Norisi, kad kiekvienas albumas būtų geresnis, nei prieš tai buvęs. Visada ieškai, kad nebebūtų taip, kaip buvę, darai kažką naujo – taip ir atsiranda muzikos nevienalytiškumas.

Koks tavo stipriausias motyvas kurti?

Saviraiška, galimybė pasakyti tai, ką galvoji, kaip gyveni, pasiknaisiot visokiuose žmogaus tabu kertelėse – ką jis galvoja, bet nedrįsta pasakyti. Juk kai kuri poetinius tekstus, kalbi perkeltinėmis prasmėmis, ir žmonės supranta tai, ką jie nori suprast. Man be galo įdomu stebėti, kokias prasmes dainos sukuria žmonių galvose.

Tau įdomu stebėti, kaip tavo dainos gyvuoja jas „paleidus”, kaip klausytojų interpretacijom įdomiai prasiplečia prasmių linija?

Įdomu – man jos reiškia viena, o kitam visiškai kita. Ne visada aš žinau tikrąją prasmę, kartais aš tik galvoju, kad žinau – būna, parašai ir net nežinai, ką čia dabar parašei. Tiesiog ateina informacijos srautas ir kažkas „išeina“.

„Sielos“ naujausia daina „Isterija” realistiškai vaizduoja šiandienio žmogaus dvasines ir moralines problemas. Kodėl šiandien apie tai dainuoji?

Juk akivaizdu, kas vyksta: visiškas atitrūkimas, žmonės prisiėmę paskolų, prisipirkę brangių daiktų. Ši situacija žmogų priverčia paminti ir sąžinę, ir visa kita, kad tik „darytum“ pinigus ir neišspirtų bankas tavęs ir visos tavo šeimos iš buto. Turi parsiduoti ir daryti bet ką, kad išgyventum. Šiandien labai daug tokių žmonių, kurie tiesiog nesuvokia – gyventi lyg ir gera, viską lyg ir turi, bet esi vergas – negali atsipalaiduoti ir atsipūsti, nes kiekvieną mėnesį turi mokėti įmokas, palūkanas, skolas ir t.t. Daug kas esame pakliuvę į šituos spąstus. Dėl to ir ši daina. Beje, visas šis albumas toks ir bus – kalbėsime apie šiandieninio žmogaus problemas savo žodžiais, per savo prizmę. Kas nors supras, kitas nesupras. Tekstai parašyti gana tiesmukai, bet ir čia glūdi prasmės. Kas norės – išgirs jas.

O ką demonstruoja jūsų naujai sukurtas įvaizdis, visi tie pankiški atributai?

Įvaizdis – vienadienis dalykas. Sukurtas įvaizdis tiesiog vienam klipui – spalvotas, kažką šaukiantis, energingas, kaip ir pati daina, kaip ir pati mintis. Tad visas tas pankiškumas čia labai vietoje. Tai tas pat, kad tu pasipuoštum karnavalui – prisidėtum plunksnų, išeitum į gatvę, pašoktum tame karnavale ir kitą dieną vėl apsirengtum savuosius rūbus. Tiesiog linksma šventė, visi pasipuošę, todėl ir tu taip.

Koks jūsų klausytojas? Ar jūsų dainos universalios, tinka įvairaus amžiaus žmonėms?

Į koncertus dabar ateina labai daug jaunų žmonių – penkiolikmečiai, šešiolikmečiai, kurie tik dabar atranda SIELOS pirmuosius albumus, kurie yra įrašyti, pavyzdžiui, prieš septyniolika, aštuoniolika metų – tuo metu, kai iš viso dar nebuvo tų žmonių. Jie klauso tų dainų, jiems patinka – vadinasi, tos dainos gyvena.

Kita pusė – labiau subrendę, mano metų žmonės, keturiasdešimtmečiai, tai jie kaip klausė mūsų, taip ir klauso. Nors naujų mūsų dainų turbūt jau mažiau klauso, o labiau senas, kurios sukelia sentimentų.

Mūsų klausytojas turėtų būti mąstantis žmogus. Geras, nuoširdus, paprastas. Kiekvienam albumui yra skirtingi klausytojai – gotikinių albumų klausytojai truputį kitokie – dažniausiai gotai, jie daugiau kompleksuoti, užsidarę savyje, gyvena kitokiuose pasauliuose. Ankstesnės dainos yra universalesnės, jos skirtos alternatyviam jaunimėliui arba tiesiog žmonėms su platesnėmis pažiūromis, kurie gali priimti ne tik tai, ką groja per radiją, bet ir tokius mūsų muzikinius ieškojimus ar sprendimus.

Ar literatūra daro įtaką tavo kūrybai?

Be abejo, daro, nes skaityti – tas pat, kas gyventi, skaitai ir knygoj gyveni kažkokio herojaus gyvenimą. Žinoma, gal kas nors skaito ir kitaip, bet aš keliauju kartu su herojumi iš vieno puslapio į kitą, nuo pradžios iki galo.

Ar tavo tekstai gali egzistuoti ir ne dainos, o eilėraščio forma?

Tekstai ir yra poezija. Dainos tekstai neegzistuoja be muzikos, bet juk gali ir egzistuoti – skaitai ir nebūtinai tavo galvoje skamba muzika.  Skaitai tekstą kaip eilėraštį ir tiek. Čia ir viskas rimuojasi, ir gali būti eilėraščiu. Eilėraščio forma yra patogesnė – lengviau pasakyti tai, ką nori – tu gali parašyti dvidešimties posmelių eilėraštį, posmelį su nežinia kiek skiemenų, gali parašyti pirmą eilutę iš dvidešimties skiemenų, antrą iš dešimties, o trečią eilutę iš trisdešimties. Gali laisvai laviruoti. O daina yra ritmas, taktas ir turi to laikytis, riboti laiką ir erdvę.

Ar kuriant ieškai izoliacijos?

Reikia šiek tiek valandų pabūti vienam, gali ir minioje žmonių jaustis vienas, ir tavęs niekas netrukdo, tada gali rašyti. Taip pat kaip autobuse, traukinyje, kur daug žmonių, ar parduotuvėje eilėje stovėdamas gali kai ką kurti, dėlioti eilutes galvoje.

Muzika tau pirmasis menas, o kaip literatūra. Domiesi, skaitai?

Kai pradedu skaityti kokį autorių, perskaitau viską, kiek randu jo sukurta, jo biografiją, visokius laiškus, kitų žmonių atsiliepimus, kritiką. Taip buvo „užkabinęs” Dž. Londonas, F. Kafka, E. Hemingvėjus, M. Cvetajeva, A.  Achmatova, J. Brodskis, B. Pasternakas, J. Miltinis. Taip pat esu pradėjęs skaityti ir Fiodorą Dostojevskį – visko dar nesu perskaitęs, bet esu viską susirinkęs ir po truputėlį skaitinėju. 

Aš autorių nesirenku, jie pasirenka mane „užkabindami“ tam tikromis detalėmis. Kai imi pažinti rašytojo kūrinius, jo biografiją, asmenybę, aplinką, kaip jis gyveno, su kuo gyveno, ką veikė, kaip kūrė, kas jį skatino rašyti, imi atrasti raktus į prasminius klodus. Taip skaitydamas daug sužinau, išmokstu, kai ką pasiimu iš jo asmenybės, pasiimu tos kuriančios asmenybės energijos ir savo kūrybai. Toks yra mano skaitymo principas. Tik gaila, kad esu apribotas kalbos barjerų, mat skaitau tik lietuviškai ir rusiškai, o štai su anglų literatūrine kalba yra gerokai prasčiau.

Kiek gali vykti toks kafkiškas, hemingvėjiškas tyrinėjimas?

Gali vykti metus, dvejus ir daugiau. Dar ir dabar, jei pamatau, kad atsirado vieno ar kito autoriaus kūrinys, kas dar nebuvo išleista lietuvių ar rusų kalba ir ko dar neteko skaityti, kaipmat puolu ieškoti ir studijuoti. Nepalieku ramybėje man patinkančių autorių. O ir jie manęs – taip pat.

Ar taip pat įninki ir į kokią nors muziką?

Ne, su muzika ne taip. Nors, žinoma, būna, kad nusiperki kokį nežinomo atlikėjo ar grupės albumą, jį perklausai, jis tau ima patikti, paskui nori išgirsti tai, ką tas autorius ar kolektyvas kūrė prieš tai ar ką daro dabar. Natūralu, jeigu tau patinka, imi tuo domėtis. Tačiau toks domėjimasis muzika atrodo natūraliai, o knygomis – nebe taip. Gal todėl, kad knygoms reikia daug laiko? Tyrinėjant literatūrą, taip pat ne viskas vieno ar kito autoriaus patinka, būna juk ir vidutiniškų kūrinių. Bet vis tiek juos skaitau, nes tai yra to žmogaus darbai, ir per juos imu geriau pažinti autorių. Todėl mano tyrinėjimams nėra galo.

Tai gal tavo gyvenime muzika su literatūra konkuruoja dėl pirmos vietos?

Nekonkuruoja, nes per muziką, ne per literatūrą aš einu į gyvenimą. Kai reikėjo rinktis savo sritį, muziką pasirinkau neatsitiktinai. Nors norėjau į aktorinį stoti, bet buvo tokie laikai ir mokiausi ne per geriausiai, tad ir nestojau. Pradėjau muzikuoti, rašyti. Nuo penkiolikos metų ėmiausi gitaros, grodavome „Hiperbolės“ ar kitas dainas. Rimčiau pradėjau rašyti armijoje, nors ir prieš armiją grojome kažkokios gamyklos rūsiuose. Po armijos pradėjom kurti rimtai – žinojome, ką grojam, ko norim ir kaip turi viskas skambėti.

Žodžiai iš vienos tavo dainos „Pasiekti dangų neužtenka rankų“. Ko užtenka?

Sielos. Nors kai šitą dainą rašiau, abejoju, ar taip galvojau, tiesiog ši eilutė labiau pabrėžianti, kokie mes esame maži, kad ne viską šiame pasaulyje gali padaryti, ne viską gali valdyti. Yra taip kaip yra, daug kas nuo tavęs nepriklauso ir tiesiog neužtenka rankų.

www.bernardinai.lt

Category: Interviu | Added by: Darko (2008-11-22) | Author: Darko
Views: 2167
Total comments: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]
Pirmadienis
2018-11-19
20:15:28
Catalog categories
Muzikos naujienos [1]
Multimedia [3]
Interviu [1]
Login form
Welcome Svečias!
Site friends

Copyright MyCorp © 2018
Make a free website with uCoz